Kristijonas Donelaitis - (ðåôåðàò)
Kristijonas Donelaitis - (ðåôåðàò)
Äàòà äîáàâëåíèÿ: ìàðò 2006ã.
Kristijonas Donelaitis
(1714-1780)
Biografija.
Kristijonas Donelaitis gimë pirmàja Naujøjø, 1714, metø dienà Rytø Prûsijoje, Lazdynëliø kaime laisvo valstieèio ðeimoje. Yra þinoma, kad, be Kristijono, Donelaièiai turëjo dar 3 sûnus ir 3 dukteris. Naujagimis valstieèio ðeimai buvo nauja burna. O jà maitinti nebuvo lengva, nes valstieèiai tuo metu gyveno nepaprastai sunkiai. Sunkø valstieèiø gyvenimà nuo pat vaikystës ant savo kailio patyrë Kristijonas. 1720 metais mirë Kristijono tëvas, o naðlë motina liko vargti su septiniais maþameèiais vaikais. Sunki ekonominë valstieèiø padëtis, þiauri socialinë ir nacionalinë priespauda nuo pat vaikystës stipriai paveikë bûsimo poeto sàmonæ ir skaudino jo ðirdá visà gyvenimà. Tai atsispindi ir jo groþinëje kûryboje. Kristijono kelias nuo pat pirmøjø mokslo dienø pasuko á Karaliauèiø, kur jau anksèiau buvo apsigyvenæs vyresnysis brolis. Jis pateko á pradinæ mokyklà, skirtà neturtingiems moksleiviams. Vidurinëje mokykloje jis pradëjo mokytis bûdamas 17 metø. Pradinë mokykla greièiausiai buvo lietuviðka, o vidurinë–lotyniðka. Pastaràjà jis lankë 5 metus, gerai joje ásisavino lotynø kalbà, pramoko taip pat graikø, hebrajø, prancûzø kalbø, lavino iðkalbà, studijavo antikinæ literatûrà. 1736 metø rugsëjo mënesio 27 dienà K. Donelaitis ástojo á Karaliauèiø universitetà teologijos fakultetà. Ið karto jis pateko á universiteto bendrabutá. Tai rodo já turëjus ypatingø gabumø, nes á bendrabutá priimdavo tik labai nedaug paèiø gabiausiø studentø. Studijø metais K. Donelaitis daug dëmesio skyrë muzikai. Jis ir vëliau mielai pats grodavo, dainuodavo, komponuodavo, kurá laikà buvo mokykloje muzikos ir dainavimo mokytoju. Jis turëjo puikià muzikinæ klausà, nes sugebëjo net muzikinius instrumentus gaminti. 1740 metais pavasará K. Donelaitis baigë universitetà ir iðvyko atgal á Lazdynëlius. Pirmoji jo tarnybos vieta, á kurià jis buvo paskirtas mokyklon muzikos mokytoju ir choro vedëju, buvo Stalupënø miestelis, vos uþ keliolikos kilometrø nuo jo gimtinës. Jaunasis mokytojas labai uoliai ëmësi darbo. Stengdamasis sudominti ir patraukti mokinius, Kristijonas Donelaitis jau èia pradëjo raðyti pasakëèias. Jis paraðë jø daugiau, taèiau iðliko tik ðios: “Lapës ir gandro èesnis”, “Rudikis jomarkininks”, “Ðuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalá”, “Vilks provininks”, “Àþuols gyrpelnys”. Kai kurioms savo pasakëèioms K. Donelaitis panaudojo dar nuo Ezopo laikø to þanro kûriniuose sutinkamus tematinius motyvus. Taèiau ir skolintus motyvus jis taip perdirbo, taip pritaikë savo gyvenamam metui ir aplinkai, kad sekimo pëdsakø beveik visai neþymi. Jau pasakëèiuose galima pastebëti kai kuriuos K. Donelaièio stiliui bûdingus bruoþus (polinká á hiperbolizavimà, pakartojimus, iðskaièiavimus, vulgarizmus ir pan. ), kurie visiðkai iðryðkëjo þymiai vëliau sukurtame brandþiausiame jo kûrinyje “Metai”. Po poros metø sëkmingo darbo mokykloje K. Donelaitis buvo paskirtas jos vedëju. Toji vieta greièiausiai atsirado dël mokyklos vedëjo mirties. Su jo ðeima K. Donelaitis artimai bendravo, gerai paþinojo þmonà Anà Marijà Olefant. Ji K. Donelaièiui patiko, ir jaunojo mokytojo ðirdyje ásiþiebë meilës jausmai. Todël, iðsikëlæs ið Stalupënø, jos nepamirðo ir 1744 metais su ja susituokë. Treèiaisiais tarnybos metais, gavæs pasiûlimà uþimti Tolminkiemio parapijos klebono vietà, K. Donelaitis dar kurá laikà delsë iðsikelti ið Stalupënø, nes nenorëjo palikti savo mokiniø, nepasibaigus mokslo metams. Prieð uþimdamas klebono vietà, K. Donelaitis privalëjo dar Karaliauèiaus universitete iðlaikyti pastoriaus egzaminus, kuriø, baigdamas universitetà, nelaikë. 1743 spalio mënesá, jis iðlaikæs egzaminus, netrukus iðsikëlë á naujàjà paskyrimo vietà, ir jau lapkrièio 24 dienà pradëjo eiti dvasininko pareigas. Pradëjæs eiti savo pareigas, jaunasis klebonas ið karto pasirodë labai uolus. Toks jis pasiliko ir visà gyvenimà. Beveik niekur ið tolminkiemio neiðvykdamas, K. Donelaitis tuokë savo parapijieèius, krikðtijo jø vaikus, laidojo mirusiuosius, reguliariai atlikinëjo baþnytëlëje nustatytas pamaldas, sakë pamokslus ið ryto vokiðkai, o po pietø lietuviškai. Klebono pareiga buvo tvarkyti Tolminkiemio baþnyèiai bei pastoriø naðlëms priklausantá beveik 40 ha ûká. Ir tà darba K. Donelaitis stengësi kuo geriau atlikti. Taèiau poetiðkai K. Donelaièio prigimèiai visi tie darbai buvo sunki naðta, kurià jis vilko kantriai, nors be meilës. Ið ávairiø iðlikusiø aktø ir dokumentø matyti, kad K. Donelaitis buvo veiklus þmogus, geras administratorius, sumanus visuomeniniø reikalø organizatorius. Vietoje begriûvanèios Tolminkiemio baþnytëlës jis 1756 metais parapijos ir valdþios lëðomis pastatydino naujà, mûrinæ. Nuo ávairiø pareigø ir vieðøjø reikalø laisvu metu K. Donelaitis nemëgo dykinëti. Jis rûpestingai augino savo paties pasodintà sodà, ðlifavo optinius stiklus, gamino barometrus, termometrus, laikrodþius bei muzikos instrumentus. Tais savo darbais jis buvo plaèiai þinomas apylinkëje. Gyvendamas toli nuo didesniø ðalies centrø, K. Donelaitis ir nuo svarbesniø to meto politinio gyvenimo ávykiø laikësi nuoðaliai. Giliai pasinëræs á savo aplinkà, á kasdeninius darbus bei rûpesèius, jis kokios nors platesnës dirvos savo veiklai uþ Tolminkiemio ribø neieðkojo. Lietuviø literatûros laimei jis visà savo kûribinæ energijà skyrë poezijai ir svarbiausià savo gyvenimo etapà Tolminkiemyje apvainikavo talentinguoju kûriniu “Metai”. Taèiau, kai 1780 vasario mënesio 18 dienà K. Donelaitis mirë, jo parapijieèiai ir artimieji draugai Tolminkiemio baþnyèioje palaidojo já kaip parapijos klebonà, nagingà ávairiø muzikos ir fizikos instrumentø dirbëjà, garbingà dvasininkà ir puikø þmogø, bet labai maþai kam þinomà poetà. K. Donelaièio groþinë kûryba, ávairûs jo raðtai, dokumentai ir kitokia archyvinë medþiaga, o taip pat literatûra apie já duoda pagrindo teigti, kad áþymusis lietuviø tautos poetas buvo ne romus ir nuolankus nuoðalaus Rutø Prûsijos baþnytkaimio protestantø pastorius, o dideliø gabumø, aukðto intelektinio pajëgumo, turtingos dvasios ir sudëtingos natûros asmenybë. Jis pilnas kûrybinës energijos praktinei veiklai, tiesus ir dràsus, jauèiàs savo asmens vertæ ir ginàs savo garbæ, mokàs nuoðirdþiai mylëti ir aistringai neapkæsti, aðtria ironija triuðkinti prieðà ir ðvelniu þodþiu praðnekti draugà. Poetas mylëjo gyvenima, ponø ir valdininkø engiamus bûrus ir gimtosios þemës laukus. Taèiau jam nemaþa teko kentëti, nes gyveno ir veikë niûrioje feodalizmo gadynëje, kai visur, jo paties þodþiais tariant, vieðpatavo “neteisingumas, neteisumas, palinkimas valdytis, savanaudiðkumas, ðykðtumas”.
“Metai”
K. Donelaitis “Metus” pradëjo raðyti apie 1765 metus, 1773-1774 metais poetas perraðë savo poemos paskutiná variantà, turinti beveik 3000 eiluèiø. Tuo metu daugelio Europos tautø raðytojø kûryboje buvo tradicinës tematikos poemø apie kaimo gyvenimà ávairiais metø laikais. Kartas nuo karto ir Rytø Prûsijos periodinëje spaudoje pasirodydavo eiliuotø kûriniø apie metø laikus su plaèiais gamtos paveikslais. Bet gyvendamas nuoðaliai, vargu ar galëjo K. Donelaitis greitai susipaþinti su naujausia literatûra, kaþin ar tie kûriniai jam buvo þinomi. K. Donelaitis, pasiëmæs savo amþininkø tradicinæ temà apie keturis metø laikus, valstieèiø gyvenimà ir kaimo gamtà, pavaizdavo kitaip, negu jo pirmtakai ir amþininkai, ið kitokiø visuomeniniø pozicijø ir perdëm realistinëmis iðraiðkos priemonëmis. Autorius regi XVIII amþio Rytø Prûsijos valstieèiø gyvenimà jø paèiø akimis, vertina ávykius ir reiðkinius ið valstietiðkø pozicijø... jis stebi gyvenimà ne ið ðalies, o pats verþiasi á vaizduojamas situacijas, kartu su veikianèiais bûriais reiðkia savo pasipiktinimà arba pritarimà. K. Donelaitis aðtriomis ir neáprastinëmis satyros priemonëmis kaip tikras valstietis pasmerkia dvarà, parodo jo iðnaudotiðkà charakterá, apdainuoja sunkø ir alinantá baudþiaviná bûrø darbà. Jis valstieèio buities neidealizuoja, nesimëgauja dirbtinëmis poetinëmis puoðmenomis, daþnai sutinkamos tø metø poezijoje. K. Donelaièio veikëjai yra individualizuoti, jie veikia konkreèiose ir charakteringose situacijose, nëra sauso ir schematiðko apraðinëjimo, kaip ano meto groþinëje literatûroje. Paprasta, liaudiðka K. Donelaièio poemos kalba þymiai skyriasi nuo klasicizmo ir sentimentalizmo literatûrai bûdingos kalbos, kuri buvo artima tik kilmingiesniems ir beveik visai svetima plaèiosioms liaudies masëms. Talentinga, bet savo metu gal dar kiek per ankstyva K. Donelaièio kûryba ne ið karto buvo pripaþinta. Gal bût tai atsitiko dël to, kad poema buvo paraðyta maþai kam teþinoma lietuviø kalba. Þymus XIX amþiaus rusø filologas A. Aleksandrovas teisingai yra pastebëjæs: “Jeigu K. Donelaitis savo kûrinius bûtø paraðæs viena kuria didþiøjø kalbø, tai jis bûtø visuotiniai pripaþintas didþiøjø poetø eilëje kaip vienas ið pirmøjø. ” Plaèiausio pripaþinimo ir didþiausio populiarumo K. Donelaitis pasiekë tik tarybiniais laikais, kai jo raðtai pasidarë lengvai prieinami ir liaudþiai, kai talentingieji poeto kûriniai per vertimus á rusø ir kitokias kalbas perþengë savo gimtosios ðalies sienas.
Naudota literatûra – K. Doveika “Kristijonas Donelaitis”.
Naujamiesèio vid. mokykla, Vilniaus m.
1999 m.
|
